Daugelis remiasi žinomų žmonių knygomis ir posakiais, ir dažnai naudoja kitų žmonių mintis vadovavimuisi savo gyvenime. Religingiesiems pagrindinė tokia vedanti knyga, žinoma, yra ”šventasis raštas” (priklausomai nuo religijos). Tai knygos, kurios prieš daugelį šimtmečių buvo parašytos neaišku kieno ir kurių jokių originalų nėra. Daugelis žmonių yra įsitikinę, jog šios knygos pateikia atsakymus į visus gyvenimo klausimus, o taip pat yra kaip gyvenimo vadovas. Tačiau kas jose yra tokio tose senovinėse knygose? Koks jų vaidmuo yra šiuolaikiniame gyvenime?
Ir nejaugi negalima nugyventi savo gyvenimą, neskaitant šių knygų?
Kaip pavyzdį paimkite Bibliją. Tikriausiai retas, kuris nebūtų girdėjęs apie šią knygą. Daugelis žmonių skaitė ar girdėjo kai kurias ištraukas iš jos, o nedaugelis net ją ir visą perskaitė.
Pirmas nuostabą keliantis dalykas yra tas, jog žmonės yra aklai įsitikinę, jog būtent šioje senoje knygoje ir yra visa tiesa. Ir greičiausiai jokia kita knyga neturi tokios ”tiesos“. Ar tikrai per visą žmonijos istoriją neatsirado kitų žmonių, suvokiančių realybę ir suprantančių kaip reikia gyventi? Ar tikrai šiuolaikiniam žmogui reikia 2 tūkstančių metų senumo instrukcijų iš senovės Palestinos, kad jis šiandien būtų geru, doru žmogumi? Argi pačiam žmogui trūksta supratimo kas yra gera, o kas bloga? Argi žmogui reikia kažkokioje nuskurusioje knygoje perskaityti – ”nežudyk”, kad nežudyti? Ir jeigu šių žodžių niekur nebūtų parašyta, nejaugi, staiga, visi pradėtų žudyti vienas kitą?
Labai dažnai girdima, kad religinės organizacijos skelbiasi esą moralinis autoritetas. Tik priklausant tai organizacijai ir skaitant tik jų literatūrą galėsi tapti žmogumi ir rasti išsigelbėjimą (įdomu nuo ko? ir ar bent jau kažkas krikščionybės istorijoje gavo šį ”išsigelbėjimą“?). Įdomu, kaipgi atrodo tas “išsigelbėjęs”? O gal jūs matėte tokį “išsigelbėjusį”?
Deja, visa istorija rodo visiškai ką kita. Šalių, kuriose dominuoja krikščionybė, istorija kupina žudynių, kraujo, išdavystės, kankinimų, neapykantos bei smurto. Kaip sakoma – iš vaisių juos atpažinsite. Tik tada, kai šalys išsivadavo iš krikščionybės priespaudos – tik tada moksle, mene, medicinoje, švietime atėjo ramybė ir vystymasis. O tobulėjant mokslui ir švietimui, žmogui ateina tikrovės suvokimas, formuojasi vidinis moralės supratimas apie gebėjimą vertinti savo ir kitų veiksmus bei poelgius.
Deja, religija dar ligi šiolei aktyviai egzistuoja pasaulyje ir labiausiai skaldo žmones. Dar ligi šiolei kunigai skaito šią purviną knygą ir moko žmones gyventi taip, kaip ten parašyta. Nors jei kas ir skaitė Naująjį Testamentą (apie Senąjį Testamentą nė nekalbu – tai tiesiog nesuprantamas legendų ir tautosakos maišalas), pamatys, jog iš esmės, ypač apie gyvenimą ten nieko ir nekalbama. Ten nėra jokių nurodymų, kaip gyventi šiuolaikiniam žmogui, kaip teisėjui ar gydytojui priimti sprendimus, kaip profesoriui mokyti studentus, kaip auginti ir mokyti vaikus, kaip elgtis su gyvūnais, kaip mums elgtis su gamta, kaip mums spręsti šiuolaikines problemas ir pan. Ten nėra nieko, ką būtų galima pritaikyti šiuolaikinei realybei. Žinoma, jei žmogus labai nori, jis visada ras kitokią prasmę tame, kas parašyta. Tačiau tam tinka bet kuri kita knyga, nebūtinai Biblija.
Maža to, bažnyčia per savo istorijos šimtmečius sugalvojo tiek įvairių istorijų, interpretacijų, aiškinimų, taisyklių bei dogmų (ir net pati jose susipainiojo), kad jos visiškai atitolina žmogų nuo realybės. Žmogui pradeda pasakoti, kad yra “Trejybė” (na ir kas?); kad Marija – “skaisti mergelė” (na, ir kokią reikšmę tai turi tavo gyvenime?); kad Kristus “prisikėlė“ (ir kaip tai pakeitė tavo ar bet kurio kito gyvenimą?). Dėl ko reikia visa tai žinoti? Kodėl visu tuo reikia tikėti? O jeigu netikėsi visu tuo, kaip pasikeis tavo gyvenimas? Ar dėl to netikėjimo tu tapsi nelaimingu, ar neteisingu, ar blogesniu? Argi kažkas bus kitaip (išskyrus, žinoma, laisvės ir ramybės jausmą)?
Aklas tikėjimas Biblija slopina žmogų ir jo laisvę. Ir pirmiausia – minties laisvę. Mąstymo deficitas veda prie skurdaus samprotavimo bei nesugebėjimo tinkamai suvokti save ir mus supantį pasaulį. Religinės ideologijos dominavimas slopina vidinį žmogaus vystymąsi – žmogus gyvena apribotas lyg religiniame burbule.
Žmogaus tikslas yra pažinti save, žinoti kaip supantis pasaulis tave veikia ir kaip tu veiki supantį pasaulį. Tam,
pirmiausia, yra reikalingas aiškus, švarus protas ir atvirumas pasauliui. Tu juk nesi toks kvailas, kad nežinotumei kaip reikia gyventi ir kad reikia būti geru žmogumi. Kiekviename iš mūsų yra moralės dėsnis ir jokios pašalinės instrukcijos mums tikrai nereikalingos.
