Pastebėjau, jog absoliuti dauguma religingųjų, save laikančių krikščionimis nė nesidomi kuo jie tiki – pav., jie nesidomi kaip atsirado Naujasis Testamentas (NT), nesidomi evangelijų parašymo istorija, o prieš NT esančius prieštaravimus žmonės tiesiog užmerkia akis – stengiasi jų nepastebėti. Tokie religingi žmonės tenkinasi tuo, ką girdi iš bažnytiniais rūbais apsirengusio žmogaus, skaitančio tekstą iš storos, senos knygos. Klausytojui tie visi skaitiniai pristatomi kaip absoliuti tiesa, kuria, šiukštu, jokiu būdu nevalia suabejoti.
Tačiau tik nesidomintys NT atsiradimo istorija, kuri yra paremta dokumentine medžiaga, nežino, jog evangelijos nėra parašytos tų autorių, kurių vardai ten įrašyti. Tie vardai – Matas, Morkus, Lukas, Jonas – evangelijoms buvo priskirti daug vėliau. Maža to, nėra išlikusio nė vienos iš kanoninių evangelijų originalaus teksto. Be to, dar egzistuoja ir daugybė kitų nekanoninių evangelijų, kurių yra apie 40 ir jos buvo kuriamos maždaug iki viduramžių.
Tad, kaipgi iš tikrųjų atsirado Naujojo Testamento evangelijos?
Pirmiausia reikia pažymėti, jog evangelijas nerašė įvykių liudininkai.
Mes jas vadiname evangelijomis pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną, todėl, kad jos pavadintos dviejų Jėzaus pasekėjų vardais: Mato – mokesčių surinkėjo ir Jono – Jėzaus mylimiausio mokinio, o taip pat du artimiausi bendražygiai apaštalai – Morkaus, Petro sekretoriaus ir Luko lydėjusio Paulių, jo kelionėse. Tačiau iš tikrųjų šios knygos buvo parašytos anonimiškai – jų autoriai niekur nebuvo įvardijantys save ir tik praėjus šimtmečiui po jų parašymo, buvo nuspręsta evangelijų autorystę priskirti šiems asmenis.
Kaip mes žinome iš paties NT, Jėzaus pasekėjai buvo neišsilavinę Palestinos žydai iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių, kurie kalbėjo aramėjų kalba. Tokie žmonės vargiai ar galėjo parašyti tokias knygas, nes evangelijų autoriai buvo jau naujos kartos ir labai išsilavinę, graikiškai kalbantys krikščionys. Jie tikriausiai rašė po to, kai Jėzaus mokiniai jau buvo mirę – jie gyveno kitame pasaulio krašte, rašė kita kalba ir daug vėliau. Ne paslaptis, kodėl vėliau krikščionims reikėjo tvirtinti, kad jų autoriai yra Jėzaus bendražygiai ar bent jau susiję su apaštalais: tokie teiginiai suteikė šiems pasakojimams reikalingą autoritetą žmonių akyse, norinčių žinoti, kas iš tikrųjų buvo Jėzus.
Mokslininkai tyrinėjantys NT evangelijas paprastai jas datuoja I m.e. amžiaus paskutiniais dešimtmečiais. Daugelis tyrinėtojų sutinka, kad Jėzus mirė apie 30 m.e. metus. Evangelija pagal Morkų buvo parašyta pirmoji, maždaug apie 65–70 m.e. metais; o Mato ir Luko rašytos evangelijos pasirodė praėjus maždaug 15–20 metų, t.y. maždaug, 80–85 m.e. metais. O Evangelija pagal Joną – naujausia, ji parašyta maždaug 90–95 m.e. metais. Kas iš tikrųjų yra svarbu, tai laiko intervalas tarp šių datų. Pats ankstyviausias iki mūsų išlikęs šaltinis, pasakojantis apie Jėzaus gyvenimą, buvo parašytas 35–40 metų po jo mirties, o vėliausia iš kanoninių evangelijų atsirado tik praėjus 60–65 metams po jo mirties. Akivaizdu, kad tai labai ilgas laikotarpis.
Jeigu autoriai nebuvo įvykių liudininkai, negyveno Palestinoje ir net nemokėjo tos pačios kalbos kokia kalbėjo Jėzus, iš kur jie tada gavo informaciją?
Po Jėzaus nukryžiavimo, jo pasekėjai tikėjo, kad jis prisikėlė iš numirusių ir ėmėsi misijos pritraukti žmones prie savo tikėjimo – o būtent, jog Jėzaus mirtis ir prisikėlimas buvo Dieviško Mesijo mirtis ir prisikėlimas, ir kad per tikėjimą jo mirtimi bei prisikėlimu žmogus įgyja amžinąjį gyvenimą.
Ankstyvosios krikščionybės Jėzaus "liudytojai" turėjo įtikinti žmones, kad Jėzus iš tiesų yra Dievo siųstas Mesijas ir tuo tikslu jie turėjo pasakoti – ir pasakojo – istorijas apie jį. Jie kalbėjo apie tai, kas nutiko jo gyvenimo pabaigoje – nukryžiavimas, tuščias kapas ir vėlesni pasirodymai jo gyviesiems pasekėjams. Jie taip pat kalbėjo apie jo gyvenimą prieš šiuos paskutinius įvykius – jo mokymus, stebuklus, kuriuos jis atliko, ginčus su žydų valdžia, areštą, teismo procesą ir t.t.
Šios istorijos pradėjo cirkuliuoti tarp žmonių. Bet koks žmogus, tapęs Jėzaus pasekėju, jas galėjo pasakoti kitiems – ir jie tai padarė. Pav., toks pasekėjas galėjo dalintis tomis istorijomis su savo žmona; jei ir ji tapo pasekėja, ji galėjo jomis pasidalinti su kaimyne; ji, savo ruožtu, su vyru; vyras galėjo vykti prekybos reikalais į kitą miestą ir papasakoti savo prekybos partneriui, partneris – savo žmonai, o ji – kaimynei... ir taip toliau, ir taip toliau.
Pasakojimai iš lūpų į lūpas buvo vienintelis komunikacijos būdas tais laikais.
Naujausi tyrimai parodė, kad raštingumo lygis senovėje buvo labai žemas. Garsiausią darbą šia tema parašė William Harris (1*). Atidžiai išstudijavęs visus turimus duomenis, priėjo prie netikėtos, tačiau įtikinamai pagrįstos išvados: pačiai geriausiais antikos laikais tik 10% žmonių sugebėjo skaityti ir, galbūt, perrašyti nedidelį teksto fragmentą. Dar daug mažesnis procentas gyventojų galėjo parašyti bent sakinį, jau nekalbant apie pasakojimo ar, juo labiau, visos knygos parašymą. Kas sudarė tuos 10%? Tai buvo aukščiausios klasės atstovai, kurie turėjo laiko, pinigų ir laisvalaikio įgyti išsilavinimą. Deja, tai netaikoma Jėzaus mokiniams - jie nebuvo aristokratai.
Romos Palestinoje raštingumo padėtis buvo dar blogesnė. Atidžiai ištyrusi šį klausimą, Londono universiteto žydų studijų profesorė Katherine Hetzer padarė išvadą: Jėzaus laikais tik vos 3% Palestinos žydų buvo raštingi (2*). Ir vėl tai buvo žmonės, mokantys skaityti ir, galbūt, rašyti savo vardus, ir perrašyti žodžius. Tie, kurie galėjo parašyti ištisus sakinius, pastraipas, skyrius ir knygas, tokių buvo daug mažiau. Ir galima tik pakartoti: greičiausiai jie priklausė elitui, miesto aukščiausiai klasei. Jėzaus mokiniai tokie nebuvo.
Bet kas tada papasakojo šias istorijas apie Jėzų? Tik apaštalai? Ne, jie ne vieni. Tik apaštalų paskirti žmonės? Ne, jokiu būdu ne. Ar tai buvo tik tie žmonės, kurie atidžiai patikrino visus faktus, kad įsitikintų, jog nepakeitė nė vienos istorijos, o tik atgamino, kas iš tikrųjų įvyko ir kaip tai nutiko? Bet kaip jie galėjo tai padaryti? Visi pasakojimai buvo perduodami žodžiu, metai po metų, dešimtmetis po dešimtmečio tarp daugybės žmonių, gyvenančių skirtingose pasaulio vietose, kalbėjusių skirtingomis kalbomis ir nebuvo galimybės suvaldyti to, ką vienas kitam pasakoja apie Jėzaus pasakytus žodžius, frazes ir jo darbus. Visi žino, kas paprastai nutinka tokiu būdu cirkuliuojančiomis istorijomis. Detalės keičiasi, sugalvojami nauji epizodai, įvykiai perdedami, įspūdingi pasakojimai tampa dar įspūdingesni ir t.t.
Galiausiai nežinomas autorius – vadinkime jį, tarkime, Morkumi Romoje – išgirdo šias istorijas savo bendruomenėje ir užrašė. Po dešimties ar penkiolikos metų kitas autorius, kitame mieste perskaitė Morkaus pasakojimą ir nusprendė parašyti savo pasakojimą, iš dalies remdamasis Morkaus tekstu ir iš dalies remdamasis pasakojimais, kuriuos jis pats išgirdo savo bendruomenėje. Štai, tokiu būdu pasirodė evangelijos. Tai yra tos pačios evangelijos, kurias turime dabar.
Daugiau nei tris šimtmečius mokslininkai tekstologai jas tyrinėjo iki smulkiausių detalių ir vienas iš tvirčiausių šio kruopštaus tyrimo rezultatų buvo įsitikinimas, jog evangelijose yra daugybė neatitikimų, prieštaravimų ir istorinių problemų. Kodėl taip yra? Galbūt čia tinkamesnis klausimas: "O kaip gali būti kitaip?" Žinoma, evangelijose yra ne istorinė informacija, taip pat pasakojimai, kurie laikui bėgant buvo pakeisti, perdėti ar pagrąžinti. Šiose knygose nėra žodžių žmogaus, sėdėjusio prie Jėzaus kojų ir dariusio nuoseklius užrašus. Nieko panašaus! Šios knygos buvo parašytos ketinant pranešti "gerąją naujieną" apie Jėzų (pats žodis evangelija reiškia "geroji naujiena"). T. y., evangelijų autoriai buvo asmeniškai suinteresuoti ne tik tuo, apie ką jie kalbėjo, bet ir tuo, kaip jie apie tai kalbėjo. Jie visaip stengėsi skelbti Jėzų.
Jie nebandė pateikti Jėzaus biografinę informaciją, kuri galėtų atlaikyti kritiškai nusiteikusių tyrinėtojų kruopščią analizę, gyvensiančių po dviejų tūkstantmečių metų ir vėliau bei sukūrusių visiškai kitokius istorinio darbo ar istoriografijos rašymo standartus. Jie rašė savam laikui ir bandė įtikinti žmones tiesa tokia – kokia jie patys tai suprato apie Jėzų. Jie savo pasakojimus grindė tuo, ką patys girdėjo ir skaitė. O tai, ką jie skaitė, buvo pagrįsta tuo, ką girdėjo kiti autoriai. Galų gale mes sugrįžtame prie tos pačios žodinės tradicijos.
Šiandien kai kurie žmonės tvirtina, jog kultūros, kurios yra pagrįstos žodinėmis tradicijomis, daug atidžiau seka, jog jų istorijose nebūtų reikšmingų pakeitimų, jas pasakojant ir perpasakojant. Tačiau praktikoje akivaizdžiai matosi, jog tai tėra tik dar vienas mitas. Antropologai, tyrinėję žodines tradicijas, teigia kaip tik priešingai.
Tik rašytinių tradicijų atstovams rūpi tikslus faktų atgaminimas "tokiais, kokie jie yra" – būtent todėl, kad rašytinėse kultūrose galima kreiptis į ankstesnius šaltinius ir tiksliai išsiaiškinti, ar kas nors darė pakeitimus aprašomoje istorijoje.
Žodinėse tradicijose, priešingai – pasakojamose istorijose paprastai atsiranda pasikeitimai – kai pasakotojas pateikia istoriją naujame kontekste. Naujas kontekstas taip pat reikalauja naujo tradicijos perdavimo būdo.
Todėl, istoriniu požiūriu, žodinių tradicijų atstovai nemato jokios problemos tame, jog perduodant istorijas iš kartos į kartą, jose atsiranda įvairių pakeitimų.
Žinoma, tas pats pasakytina ir apie esančius skirtumus, pagražinimus, išgalvotas istorijas ir istorines evangelijų problemas. O tai reiškia, kad visu tuo negalima tikėti, kaip istoriškai tiksliais tikrųjų įvykių pasakojimais.
Ar tai reiškia, kad evangelijos yra visiškai nenaudingos kaip istoriniai šaltiniai? Ne, bet tai reiškia, kad turime naudoti griežtus mokslinius metodus, padedančius mums tyrinėti knygas, parašytas su vienu tikslu – skelbti "gerąją naujieną" apie Jėzų – kad pasiekti kitą tikslą: suprasti, ką Jėzus iš tikrųjų pasakė ir iš ką tikrųjų padarė.
1* William Harris . Ancient Literacy, 1989
2* Katherine Hetzer. Jewish Literacy in Roman Palestine, 2001
Paruošta pagal biblinio tyrinėtojo, Šiaurės Karolinos universiteto religijos studijų profesoriaus, dr. Bart D. Ehrman knygą
"How Jesus Became God".
