"GYVENIMO PABAIGA – NE PABAIGA, O TIK BŪDAS
PEREITI Į JO NAUJĄ LYGĮ"
Taigi man pavyko sukurti labai sėkmingą psichiatrijos profesoriaus karjerą, daugiausia dėka puikių mentorių ir kolegų, kurie mane palaikė. Būtent jiems esu skolingas už savo sėkmę. Tačiau visus šiuos metus mane persekiojo abejonės dėl smegenų ir sąmonės, kurias Holly iškėlė sakydama, kad ant mano kaklaraiščio mato dėmę. Kaip skeptikas, esu įpratęs remtis faktais, ir tai neleido tiesiog užmerkti akių į tokio pobūdžio atvejį – atvejį, kuris atrodė neįmanomas. Turėjau rasti mokslinį paaiškinimą. Taip prasidėjo mano kelionė.
1976 m., kai buvau Virdžinijos universiteto psichiatrijos skubios pagalbos skyriaus direktorius, Raymond Moody atvyko į mano stažuotę. Būtent tuo metu jo knyga “Gyvenimas po gyvenimo“ netikėtai tapo bestseleriu. Būtent ten pirmą kartą anglų kalba buvo pavartotas terminas „near-death experiences“ (prišmirtinė patirtis), sutrumpintai NDE. Skaitytojai tiesiogine prasme užplūdo jį laiškais, kuriuose jie dalijosi panašia patirtimi iš savo gyvenimo. Raymondas neturėjo pakankamai laiko į juos atsakyti ir paprašė manęs, jo vadovo, padėti jam. Ir aš nustebau, kai paaiškėjo, kad Holly su savo istorija, kuri mane taip sukrėtė, jokiu būdu nebuvo viena. Raymond taip pat sutiko pacientų, kurie teigia prisimenantys, kad jiems mirdami paliko savo kūną ir stebėjo įvykius kitose vietose.
Šis atradimas paskatino mane pagalvoti apie priešmirtinės patirties tyrimą iš medicininės pusės, paremtos moksliniais įrodymais. Galbūt, jei nebūčiau asmeniškai susitikęs su Raymond ir neskaitęs jo revoliucinės knygos, niekada nebūčiau ėmęsis išnarplioti to atvejo su dėme. Tačiau greitai sužinojau, kad priešmirtinės patirties išgyvenimai yra seniai žinomas reiškinys. Jis ne kartą minimas senovės graikų ir romėnų literatūroje, yra priimtas visų pagrindinių religijų, minimas viso pasaulio vietinių bendruomenių folklore taip pat yra XIX a. medicinos literatūroje. ir XX amžiaus pradžioje.
Kartu su kolegomis, kuriems taip pat teko susidurti su šiuo fenomenu, įkūrėme Tarptautinę priešmirtinės patirties tyrimų asociaciją – organizaciją, skirtą šios srities tyrimams skatinti. Daugiau nei ketvirtį amžiaus buvau jos mokslo direktorius ir žurnalo Near-Death Experience Research – vienintelio šiai temai skirto mokslinio leidinio – redaktorius. Per kelis dešimtmečius subūriau eksperimentinę daugiau nei tūkstančio žmonių, patyrusių panašią patirtį, grupę. Jie mielai užpildė vieną po kitos anketas. Jų aprašymus palyginau su savo pastebėjimais apie pacientus, kurie atvyko į kliniką sustojus širdžiai, ištikę epilepsijos priepuolio ar mėginę nusižudyti. Pakeliui atradau, kad kai kurios priešmirtinės patirties išgyvenimų temos yra universalios, pasikartojančios ir nepriklausomos nuo kultūrinio konteksto. Tą patį galiu pasakyti ir apie vėlesnį poveikį, kurį dažnai daro artimos mirties išgyvenimai žmonių įsitikinimams, vertybėms, požiūriams ir visai asmenybei. Savo darbuose galėjau parodyti, kad tokių būsenų negalima laikyti vien haliucinacijomis ar sapnais.
Per keturiasdešimt penkerius metus rašytiniuose šaltiniuose visame pasaulyje atradau pasakojimus apie priešmirtinės patirties išgyvenimus ir kai kurie iš jų siekia šimtmečius. Sužinojau, kad šis reiškinys yra labai dažnas. Net neurologai taip pat patiria NDE. Pavyzdžiui, neurochirurgas Eben Alexander, kuris dėl retos smegenų ligos savaitę buvo komos būsenoje, pabudęs jis prisiminė savo išgyventus priešmirtinės patirties išgyvenimus su daugybe ryškių detalių. Vėliau jis pasidalino jais su manimi, tikėdamasis rasti paaiškinimą tam, kas atrodė neįmanoma.
Prieš penkiasdešimt metų kalbėjausi su moterimi, kuri ką tik bandė nusižudyti. Tai, ką išgirdau iš jos, privertė suabejoti savo žiniomis apie žmogaus smegenis, sąmonę ir tai, kas mes esame iš tikrųjų.
Tai atsitiko, kai aš tik pradėjau savo gydytojo praktiką. Tą dieną aš pietavau kavinėje, esančioje priešais kliniką. Bepietaujant ištepiau kaklaraištį padažu. Bandžiau nuvalyti drėgnu skudurėliu, bet demė tik šiek tiek išbluko ir dar labiau padidėjo. Netikėtai mane skubiai iškvietė į kliniką, nes greitoji pagalba atvežė perdozavusią pacientę, o jos kaimynė buvo šalia ir laukė, kad papasakoti įvykio aplinkybes.
Nenorėdmas gaišti laiko persirengimui tiesiog pagriebiau baltą chalatą nuo kėdės atlošo, užsisegiau visas sagas, kad ant kaklaraiščio nesimatytų dėmės ir nuskubėjau į skyrių.
Atėjęs perskaičiau pranešimą apie priėmimą, sudarytą slaugytojos. Tai buvo Holly, pirmo kurso universiteto studentė. Ją atvežė lydimą kaimynės, kuri dabar manęs laukė artimiesiems skirtame kambaryje. Slaugytojos ir stažuotojo užrašuose buvo nurodyta, kad nors pacientė neatsibudo, jos būklė buvo stabili ir ji buvo nuolat stebima asistento palatoje nr. 4. Kai įėjau į palatą, Holly akys buvo užmerktos ir ji nejudėjo. Lengvai paliečiau Holly ranką ir pašaukiau ją vardu, bet ji neatsiliepė. Šalia esantis asistentas pasakė: “Ji visą laiką be sąmonės“.
Pasilenkiau prie pacientės ir ją apžiūrėjau. Kvėpavimas buvo lėtas, bet tolygus, nebuvo alkoholio kvapo. Panašu, kad perdozavusi kažkokių vaistų, ji miegojo. Paėmiau jos rankas, jos rankos buvo atsipalaidavusios ir laisvai judėjo, bet Holly nepabudo. Po to nuėjau į giminaičių kambarį, kuris buvo atokiame koridoriaus gale. Priešingai nei stebėjimo kambaryje, ten buvo patogios kėdės, sofa, kavos aparatas, popieriniai puodeliai, cukrus, grietinėlė. Kai įėjau, Holly kaimynė Susan vaikščiojo po kambarį pirmyn atgal. Prisistačiau ir pakviečiau ją prisėsti. Jai uždaviau daug klausimų, norėdamas išsiaiškinti visas aplinkybes kaip tai atsitiko. Kambaryje buvo labai šilta, todėl pasisukau ventiliatorių ir atsisegiau chalatą. Nežinau, ar ji pastebėjo dėmę ant kaklaraiščio, tačiau to ji neparodė.
Vėliau padėkojęs už pokalbį, nuvedžiau ją prie durų ir, paspaudęs jai ranką, dar kartą pažvelgiau į dėmę ant kaklaraiščio. Atsisveikinusi vėl užsisegiau chalatą, kad nė vienas kolega to nepastebėtų. Po to grįžau į palatą patikrinti Holly. Bet ji vis dar buvo be sąmonės, o šalia budintis asistentas patvirtino, kad pacientė net nepajudėjo nuo tada, kai išėjau. Taigi šiandien nieko negalėjau padaryti. Tada paskambinau savo vadovui į psichiatrijos skyrių. Jis sutiko, kad šiuo metu man daugiau nieko nereikia daryti, bet patarė įsitikinti, ar viską surašiau ataskaitoje ir rytoj pirmiausia nueiti pasikalbėti su Holly. Aštuntą ryto, per apžiūrą, aš turėsiu pateikti ataskaitą apie jos būklę kitiems psichiatrams.
Kitą rytą, gerai pailsėjęs ir apsirengęs kitus drabužius, nuėjau į skubios pagalbos skyrių ir apžiūrėjau lentyną slaugytojų skyriuje, kad galėčiau rasti Holly kortelę. Viena slaugytojų kaip tik joje rašė. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: “ Holly pabudo, tu gali su ja pasikalbėti, bet ji vis dar mieguista“.
Priėjau prie palatos ir pabeldžiau į atidarytas durų staktas. Ji atmerkė vieną akį ir linktelėjo.
– Holly, aš esu daktaras Greison, esu iš psichiatrijos skyriaus.
Mergina užsimerkė ir vėl linktelėjo. Po kelių sekundžių ji vos girdimai sumurmėjo: “Aš žinau, kas jūs esate. Aš mačiau jus vakar naktį, prisimenu“.
Aš tiesiog sustingau, galvoje kartodamas mūsų praėjusio vakaro susitikimo aplinkybes. Tada pasakiau: “Kai tave atvežė greitoji pagalba, man atrodė, kad tu miegi. Aš nežinojau, kad tu mane matai“.
Neatmerkusi akių Holly sušnibždėjo: “Ne, ne palatoje. Mačiau, kaip tu kalbi su Susan sėdėdamas ant sofos“.
Aš buvau visiškai sutrikęs. Holly juk niekaip negalėjo matyti, kaip kalbu su jos kaimyne tolimame koridoriaus gale. Galbūt ji anksčiau buvo greitosios medicinos pagalbos skyriuje? Gal ji atspėjo, kad kalbu su Susan?
– Ar kas nors iš darbuotojų jums pasakė, kad kalbėjausi su Susan? – bandžiau spėti.
– Ne, - šį kartą labai aiškiai atsakė Holly. – Aš jus mačiau.
Aš patyėjau, nežinodamas, kaip tęsti pokalbį. Turėjau užduoti klausimus ir panaudoti juos, kad išsiaiškinčiau, kas atsitiko Holly gyvenime ir ar ji bandė pakenkti sau. Bet vietoj to aš tylėjau, nesuprasdamas, ką daryti toliau. Man pasirodė, kad ji tiesiog kvailina mane, naujai nukaldintą gydytoją, bandydama išversti mane iš pusiausvyros. Jei taip, jai gerai sekėsi. Tą akimirką Holly, tarsi pajutusi mano sumišimą, atmerkė abi akis ir pirmą kartą pažvelgė tiesiai į mane sakydama: „– Tu buvai su dryžuotu kaklaraiščiu ir ant jo buvo raudona dėmė“, – užtikrintai pasakė ji.
Suabejojęs, ar gerai išgirdau, lėtai pasilenkiau prie jos ir, vos galėdamas ką nors pasakyti, vėl paklausiau: “Ką?"
"Tu vilkėjai dryžuotą kaklaraištį ir ant jo buvo raudona dėmė", – pakartojo Holly, neatitraukdama žvilgsnio. Tada ji papasakojo man visą mano pokalbį su Susan, visus mano klausimus ir jos atsakymus, net tai, kaip Susan vaikščiojo po kambarį ir kaip aš traukiau ventiliatorių link savęs – viskas tiksliai taip, kaip atsitiko. Holly papasakojo viską labai tiksliai.
Jaučiau kaip mano oda pašiurpo tarsi žąsies, o ant sprando stojosi plaukai. Ji niekaip negalėjo viso to žinoti. Taip, ji galėjo atspėti, kokius klausimus aš ketinu užduoti Susan, bet kaip ji galėjo žinoti detales? Ar kas nors jau lankėsi pas ją ryte ir pasakė viską, ką rašiau ataskaitoje? Bet kai kalbėjausi su Susan, kambaryje daugiau nieko nebuvo! Niekas negalėjo taip tiksliai žinoti, ką mes pasakėme ar padarėme. Ir niekas visame skyriuje, išskyrus Susan, praėjusią naktį nematė tos dėmės ant kaklaraiščio. Tai, kad Holly žinojo, kad kalbu su jos kaimyne, o tuo labiau apie ką kalbu su ja ir apie dėmę ant mano kaklaraiščio, buvo visiškai neįmanoma. Bet vis dėlto ji tai žinojo. Kai tik susikaupiau ties jos pasakojimu apie tai, mano mintys ėmė painiotis. Negalėčiau paneigti, kad Holly žinojo visas mano pokalbio su Susan detales. Ji žinojo viską, tai faktas. Bet kaip ji galėjo sužinoti? Aš negalėjau šito suprasti. „Ji arba tik atsitiktinai spėlioja, arba tai kažkoks triukas“, – įtikinėjau save.
Holly sušnibždėjo: “Ne palatoje. Mačiau, kaip tu kalbi su Susan sėdėdamas ant sofos. Buvau visiškai sutrikęs ir išmuštas iš vėžių.
Tačiau kokiu nepaaiškinamu būdu buvo įmanoma atlikti tokį triuką? Holly ką tik pabudo nuo vaistų perdozavimo. Ji savo kaimynės nematė nuo vakar. Galbūt merginos surengė sąmokslą, kol Holly išgėrė tabletes ir suplanavo viską, ką man pasakys Susan? Bet jos nesusitarė ir nežinojo, kad ant kaklaraištį išsitepsiu padažu! Be to, Susan atrodė labai susirūpinusi, kai kalbėjosi su manimi greitosios pagalbos skyriuje, o Holly vis dar buvo be sąmonės. Visa tai neatrodė kaip pokštas.
Turėjau daug klausimų, bet nei atsakymų, nei net laiko tinkamai juos apgalvoti. Ir su jais nebuvo į ką kreiptis. Ir visa ši istorija įvyko daug metų anksčiau nei pirmą kartą angliškai kalbančiame pasaulyje buvo išgirstas terminas “priešmirtinės patirties išgyvenimai“. Mane pribloškė šis visiškai nepaaiškinamas įvykis, ir viskas, ką su tuo galėjau padaryti, tai nustumti savo klausimus kažkur į atminties gelmes iki geresnių laikų.
Holly vėl užmigo, o jos netolygus kvėpavimas sugrąžino mane į dabartį. Šiandien svarbiausia ne mano būsena. Mano darbas yra padėti Holly susitvarkyti su savo emocijomis, susidoroti su savo problemomis ir rasti savo valią vėl gyventi. Man reikėjo sutelkti dėmesį į tai, kaip išsiaiškinti jos gyvenimo aplinkybes, kurios sukėlė stresą, ir įvertinti jos polinkį į savižudybę prieš atvykstant kitiems gydytojams pasitarti.
Dar kartą paliečiau pacientės ranką ir šaukiau vardu. Ji atmerkė vieną akį. Bandžiau tęsti apklausą. „Holly, prašau papasakoti, kas tau atsitiko, dėl ko atsirado perdozavimas? Man pavyko sužinoti, kad ji išgėrė didelę dozę amitriptilino – vaisto, sukeliančio pavojingus širdies ritmo sutrikimus. Holly taip pat prisipažino, kad vidurinėje mokykloje ji jau patyrė perdozavimą. Jos žodžiai patvirtino viską, ką pasakė Susan, ir paaiškino kai kurias detales. Universitete jai buvo sunku susidoroti su socialiniu spaudimu, sunku sutarti su bendrakursiais. Ji netgi norėjo mesti mokyklą, grįžti namo ir įstoti į vietinę technikos mokyklą, bet tėvai reikalavo, kad ji būtų kantri. Netrukus pastebėjau, kad Holly vėl užmiega. Padėkojau už pokalbį ir perspėjau, kad maždaug po valandos ją aplankys dar keli gydytojai. Mergina linktelėjo ir užsimerkė.
Universiteto klinikai pranešiau, kad Holly buvo priimta, paruošiau visus dokumentus, pridėjau prie diagramos trumpą pastabą apie tai, ką girdėjau iš Susan praėjusį vakarą, tačiau konsiliumui aš nepranešiau visko. Sąmoningai nutylėjau faktą, kad Holly teigė mačiusi ir girdėjusi mane, kai miegojo kitame kambaryje. Tą akimirką nusprendžiau apie tai nepasakoti niekam iš savo kolegų, kol nerasiu logiško paaiškinimo. Geriausiu atveju žmonės manys, kad aš išsikrausčiau iš proto ir pasielgiau neprofesionaliai. O blogiausiu atveju jie gali manyti, kad aš išprotėjau ir visa tai išsigalvoju.
"Akivaizdu, – pasakiau sau, – kad Holly negalėjo nei matyti nei girdėti, kas vyksta laukimo kambaryje, kol ji buvo palatoje kitame greitosios pagalbos gale. Taigi ji viską sužinojo kažkokiu kitu būdu". Aš tiesiog negalėjau suprasti, kas tai per būdas. Slaugytojos skubios pagalbos skyriuje nežinojo apie mano pokalbį su Susan, ir niekas tą vakarą budėjęs negalėjo žinoti detalių, apie kurias kalbėjo Holly. Tačiau, būdamas jaunas, nepatyręs gydytojas, šį nepaaiškinamą įvykį galėjau tik paslėpti giliai atmintyje, guodęs save miglotais planais kada nors ateityje prie jo sugrįžti. Aš net savo žmonai Jenny nieko nesakiau. Viskas buvo per daug keista. Man buvo gėda kam nors pasakyti, kas atsitiko ir kad į tai žiūriu rimtai. Be to, buvo aišku, kad jei kam nors pasakysiu, viską laikyti paslaptyje taps daug sunkiau, ir man teks vienaip ar kitaip susitvarkyti su šia situacija.
Aš buvau įsitikinęs, kad yra logiškas paaiškinimas, kaip Holly viską sužinojo, ir tikėjau, kad turiu tai rasti pat. Na, jei nerasiu... Tada beliko pripažinti, kad Holly apdovanota gebėjimu mąstyti, girdėti, matyti ir prisiminti, kažkodėl paliko savo kūną ir nusekė mane į laukimo kambarį. , kur, neturėdamas nei akių, nei ausų, vis dėlto galėjo stebėti mano pokalbį su Susan. Bet aš laikiau šį paaiškinimą nesąmonė. Aš net nelabai supratau, ką reiškia „palikti savo kūną“. Buvau tikras, kad mano kūnas – aš. Ir tuo laiku aš net negalėjau sau leisti apie tokius dalykus galvoti. Neturėjau teisės tirti, klausti Susan, ar ji pastebėjo dėmę ant mano kaklaraiščio, ir jei taip, ar ji kam nors apie tai pasakė. Arba apklausti slaugytojus, kurie tą vakarą dirbo skubios pagalbos skyriuje. Arba, be to, sužinoti, kas valgomajame galėjo pamatyti, kaip numečiau šakutę, o paskui apie tai papasakoti Holly – tai būtų visiškai neįtikėtina. Taip, aš nenorėjau nieko tirti. Tuo metu verčiau tiesiog pamiršti šį įvykį.
Bet aš vis grįždavau prie jo per kitą pusę amžiaus, bandydamas išsiaiškinti, kaip Holly žinojo apie padažo dėmę. Nei mano gyvenimo patirtis, nei mokslinis išsilavinimas negalėjo padėti susidoroti su tokiu rimtu smūgiu tuo metu vyravusiai pasaulėžiūrai...
Mane užaugino tėvas, pragmatikas ir skeptikas, visą savo gyvenimą paskyręs chemijai. Aš pasekiau jo pėdomis, pasirinkdamas grynai mokslinę karjerą. Tapau mokslininku, psichiatru ir spėjau paskelbti daugiau nei šimtą mokslinių straipsnių recenzuojamuose medicinos žurnaluose. Man pavyko tapti Mičigano universiteto medicinos mokyklos nuolatinio fakulteto nariu, kur specializavau psichiatrinę skubią pagalbą, tada atėjau į Konektikuto universitetą psichiatrijos katedros pirmininku; Virdžinijos universitete užėmiau Chesterio Karlsono psichiatrijos ir neuroelgesio mokslų katedrą. Man pasisekė tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje ir gavau ne vieną stipendiją moksliniams tyrimams tiek iš vyriausybės, tiek iš farmacijos įmonių ir privačių mokslinių tyrimų fondų. Pats dirbau Nacionalinių sveikatos institutų dotacijų komitetuose ir programų planavime bei kalbėjau JT simpoziume apie sąmonę. Mano medicininiai tyrimai buvo apdovanoti daugybe apdovanojimų, ir aš buvau paskirtas Amerikos psichiatrų asociacijos visą gyvenimą nusipelniusiu nariu.
