Naujasis Testamentas

"NAUJASIS TESTAMENTAS YRA ĮKVĖPTAS DIEVO." AR TIKRAI?

Kartoti, kad Biblijos rankraščių originalai yra “Dievo įkvėpti”, yra vienas dalykas, tačiau iš tikrųjų jokių originalų mes neturime, todėl beprasmiška juos vadinti “Dievo įkvėptais”, jei jų neįmanoma atkurti.
Be to, didžioji dauguma krikščionių per visą bažnyčios istoriją neturėjo prieigos prie rankraščių originalų, todėl klausimas apie “Dievo įkvėpimą” lieka atviras.
Mes neturime ne tik originalų, bet net ir iš jų padarytų pirmųjų kopijų. Lygiai taip pat nėra nei antrųjų kopijų, paimtų iš pirmųjų, nei trečiųjų kopijų, paimtų iš antrųjų. Kopijos, kurios išlikusios ir su kuriomis dirba mokslininkai-tekstologai, yra padarytos vėliau — daug vėliau. Daugeliu atvejų jos pasirodė po daugelio šimtmečių. Ir visos šios kopijos skiriasi viena nuo kitos, o tokių skirtumų yra tūkstančių tūkstančiai. Skirtumai tarp egzempliorių yra tokie dideli, kad jų net neįmanoma suskaičiuoti.
Turbūt lengviau būtų pateikti tokį palyginimą: tarp išlikusių rankraščių skirtumų yra daugiau, nei yra žodžių visame Naujajame Testamente.
Dauguma šių skirtumų nėra labai reikšmingi. Didelė jų dalis tiesiog liudija apie tai, kad raštininkai senovėje sugebėjo rašyti ne geriau nei dauguma mūsų amžininkų (be to, senovės raštininkai net neturėjo žodynų, jau nekalbant apie kompiuterines programas rašybai tikrinti).
Vis dėlto kuo reikia būti, kad pridaryti tiek daug skirtumų? Ir kodėl tie skirtumai atsirado?
Kokia prasmė primygtinai tvirtinti, jog kiekvienas Biblijos žodis Dievas siųstas, jei šių žodžių mes neturime? Kai kuriais atvejais tiesiog neįmanoma patikėti, kad originalus tekstas yra atkurtas teisingai. Sunku suprasti žodžių reikšmę Biblijoje, jei net nežinome, kokie tai žodžiai!

Išsaugoti Biblijos žodžius Dievui būtų buvę nė kiek ne sunkiau, nei juos iš pradžių atsiųsti. Jei Jis norėtų, kad žmonės žinotų Jo žodžius, be abejo, Jis būtų juos perdavęs žmonijai. Ir jei šie žodžiai nepasiekė mūsų, tai reiškia, kad Dievas nenorėjo juos mums išsaugoti. Ir kadangi jis nepadarė tokio stebuklo, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis padarė dar vieną, ankstesnį, stebuklą – jog Jis atsiuntė Šventojo Rašto žodžius.

Todėl lygiai taip, kaip raštininkai perrašinėjo ir keitė Šventojo Rašto tekstus, taip ir autoriai – žmonės iš pat pradžių rašė bei kūrė šiuos tekstus. Biblija – žmonių sukurta knyga nuo pradžios iki pabaigos.
Ją rašė skirtingi žmonės skirtingu laiku ir skirtingose ​​vietose, dėl skirtingų poreikių patenkinimo. Be abejo, daugelis Biblijos autorių laikė savo darbą “dievo įkvėptu”, buvo įsitikinę, jog pats Dievas paskatino juos parašyti tuos ar kitus žodžius, tačiau jie turėjo savo požiūrius, įsitikinimus, įsivaizdavimus, savo poreikius bei norus, savo sampratas, savo teologiją; ir įtakojant visoms šioms pažiūroms, įsitikinimams, įsivaizdavimams, poreikiams, norams, supratimams ir teologija susiformavo, ir jų tekstai įgavo formą. Autoriai skyrėsi vienas nuo kito viskuo kas išvardinta. Be kita ko, tai reiškia, jog Morkus sakė ne tą patį ką Lukas, nes jis neturėjo omenyje to paties ką ir Lukas. Jonas skiriasi nuo Mato – jie skirtingi. Paulius nėra toks, kaip Apaštalų darbų autorius. Jokūbas nėra panašus į Paulių. Kiekvienas autorius – žmogus, todėl būtina suvokti, jog jie turėjo pasakyti, o ne manyti, kad visi sako vieną ir tą patį visiškai atitinkamai ir sutampamai su kitų autorių žodžiais. Galų gale – Biblija yra grynai žmogiška knyga.

Evangelijų pasakojimai apie prisikėlimą

Jau nekalbant apie tai, kad evangelijos buvo parašytos praėjus 40–65 metams po juose aprašytų įvykių, be to, buvo parašytos žmonių, kurie nebuvo jų liudininkai, gyveno kitose pasaulio vietose, skirtingu metu ir kalbėjo kitomis kalbomis – be visų aukščiau paminėtų dalykų jos yra pilnos skirtumų ir kai kuriuos iš jų negalima suderinti tarpusavyje.
Pažiūrėkime į konkretų pavyzdį – į prisikėlimo aprašymą evangelijose. Tiesą sakant, evangelijos prieštarauja viena kitai beveik kiekvienoje prisikėlimo pasakojimo detalėje.
Šios istorijos randamos Mt 28, Mk 16, Lk 24 ir Jn 20–21. Atidžiai perskaitykite šias istorijas:

Mt 28
1 Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. 2 Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. 3 Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. 4 Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. 5 O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. 6 Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. 7 Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau“. 8 Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams.

Mk 16
1 Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. 2 Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. 3 Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ 4 Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. 5 Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. 6 Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. 7 Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenaijį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“. 8 Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Lk 24
1 Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. 2 Jos rado akmenį nuritintą nuo kapo, 3 o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. 4 Jos sutriko ir nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartino du vyrai spindinčiais drabužiais. 5 Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? 6 Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 7 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ 8 Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. 9 Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. 10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. 11 Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. 12 Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.

Jn 20
1 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. 2 Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome,kur jį padėjo“. 3 Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4 Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. 5 Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. 6 Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules 7 ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. 8 Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. 10 Paskui mokiniai vėl sugrįžo namo.

Dabar atsakykite į keletą klausimų:

– Kas pirmas atėjo prie kapo? Viena Marija Magdalietė (Jn)? Ar Marija Magdalietė su kita Marija (Mt)?
Ar Marija Magdalietė su Marija, Jokūbo motina, ir Salomė (Mk)?
O gal abi Marijos su Joana ir kelios kitos moterys (Lk)?

– Ar akmuo jau buvo nustumtas į šoną, kai jie atėjo prie kapo (Mk, Lk ir Jn)?
Ar vis dėl to ne (Mt)?

– Ką jie ten pamatė? Angelą (Mt), jaunuolį (Mk) ar du vyrus (Lk)?
O, štai, Jonas nė neužsimena, jog Marija Magdalietė, ar Simonas Petras su kitu mokiniu ką nors būtų pamatę prie kapo.

– Ar jie tuoj pat nuėjo pas mokinius, kad jiems praneštų apie tai, ką jie matė (Jn), ar ne (Mt, Mk ir Lk)?

– Ką moterims liepė padaryti sutikti asmenys (arba asmuo), sutikti prie kapo?
Pasakyti mokiniams, jog jie pamatys Jėzų Galilėjoje (Mt ir Mk), ar, kad jie atsimintų, ką Jėzus jiems pasakė, kai jis dar buvo Galilėjoje (Lk)?

– Ar moterys perdavė šiuos žodžius mokiniams (Mt ir Lk), ar ne (Mk)?

– Ar mokiniai matė Jėzų (Mt, Lk ir Jn), ar ne (Mk)?

Taip pat negalima suprasti kur mokiniai matė prisikėlusį Jėzų – tik Galilėjoje (Mt) ar tik Jeruzalėje (Lk)?
Mato ir Luko pasakojimai skiriasi iš esmės.

Reikia pabrėžti, jog kai kuriuos iš šių neatitikimų sunku suderinti, jeigu tik įvairūs aiškintojai nesigriebia visokių įmanomų–neįmanomų gudravimų. Pavyzdžiui, kaip suderinti tai, jog moterys prie kapo sutinka visiškai skirtingus žmones?
Arba kitas pavyzdys – labiau akivaizdus. Matas tiesiogiai sako, kad mokiniams buvo liepta vykti į Galilėją, nes ten jie pamatys prisikėlusį Jėzų (Mt 28,7), jie taip ir pasielgė (Mt 28,16) ir būtent ten Jėzus susitinka su jais, kad duotų galutinius nurodymus (Mt 28, 17–20).
Mato pasakojimas ne tik labai aiškus, bet ir visiškai prieštarauja tam, kas vyksta Luko pasakojime – čia niekas neliepia mokiniams vykti į Galilėją. Pasak Luko, jiems buvo liepta likti Jeruzalėje; jie praleido mėnesius Jeruzalėje ir būtent ten pamatė prisikėlusį Jėzų.

Dar keletas pavyzdžių:
– Jėzaus genealogijos pas Matą ir Luką.
Abi jos pateikiamos kaip Juozapo genealogijos, bet kas yra jo senelis, prosenelis ir tt? Čia yra tiesiog akivaizdūs neatitikimai.
– Pasakojimai apie Jėzaus vaikystę. Pasak Mato, tėvai kartu su Jėzumi pabėgo į Egiptą, o pagal Luką, praėjus mėnesiui po Jėzaus gimimo, jie grįžo į Nazaretą.
– Pasakojimai apie kančią. Pasak Jono, Jėzus buvo nukryžiuotas prieš Velykų vakarienę, o pagal Morkų, ryte po jos.

Evangelijose įvairių skirtumų bei neatitikimų yra daugybė. Ne visada skirtumai ir neatitikimai yra susiję tik su smulkiomis detalėmis. Pavyzdžiui, ar Jėzus skelbė save Dievu? Šis klausimas yra labai svarbus ir reikia pažymėti , jog iš visų kanoninių evangelistų tik paskutinis – Jonas teigia, jog Jėzus skelbė save kaip Dievą. Jei istorinis Jėzus reguliariai kalbėjo savo mokiniams apie savo dieviškumą (kaip tai jis darė Evangelijoje pagal Joną), argi nėra keista, jog Matas, Morkus ir Lukas apie tai nė neužsimena? Ar jie laikė tai nereikšminga? O gal tiesiog “pamiršo”?

Paruošta pagal biblinio tyrinėtojo, Šiaurės Karolinos universiteto religijos studijų profesoriaus, dr. Bart D. Ehrman knygas:
Bart D. Ehrman "Jesus, Interrupted: Revealing the Hidden Contradictions in the Bible"
Bart D. Ehrman "How Jesus Became God"
.

Teisingi atsakymai į teisingus klausimus